Man šiandien labai magiška diena. Pamenu kaip prieš porą metų svaigčiojau, jog labai žavu būtų tokią dieną sumainyt žiedus, ne tiek dėl magiškų skaičiukų, tiek dėl to, kad jų kombinacija - bene gražiausiame metų periode. Kaip tyčia ir diena šiandien labai graži - truputį niūroka, tačiau nežvarbi ir nors miegojau vos keturias valandas (būtų man kada pasakę, kad didžiausia šventė bus ketvirtadienis - nebūčiau patikėjus), o pilnatis tik prasidėjo dvynių ženkle, kas man yra peilis, bet labai jau švytinti nuo pat ryto buvau ir savo gera nuotaika mielai dalinaus su aplinkiniais. Net nepastebėjau kada taip įsileidau taip stipriai atstrologiją į gyvenimą, nors visad, ypač puolant krizėms ar dėl ko pametus galvą, mėgdavau grįžt prie jos. Bet paskutinės pilnaties (man, beje, sekas, ji visada būna mano ženkle), kuri man buvo tikras išbandymas, pradėjau prie savęs nešiotis net gi mėnulio kalendorių. Ir dabar prie kavos puodelio (truputį lūžinėt pradedu, o šįkart labai nuoširdžiai noris pasiruošti koliui, kuriam atiduodu visą savaitgalį, nes kaip ir mokykloj, taip ir čia, sėkmingais atsiskaitymais ir rezultatais pasigirt negaliu) bandau šimtąjį kartą išpešt kažką naudingo iš tos didžiosios horoskopų knygos, nes taip truputį (na, mano kolegos sako, kad visai ne truputį, bet kaip man čia dar menkai) pamesti galvą dėl kažko, net jei ir trumpam, tai man labai patinka ir tai yra šioks toks mano variukliukas. Žinot, aš galvoju, kad turbūt taip galėčiau visą gyvenimą - vis dėl kažko skraidžiot, bandyt tikėt žvaigždėm, kad mus gal lemta, ar visai ne, būt kartu, po to šiek tiek liūdėt, kad vis gi nieko rimto nesigavo, pasinert į kitą veiklą ir po to vėl iš naujo suktis tam pačiam rate.

Nenustebinsiu pasakius, nes tai skaičiau jau daug kartų, tai pakartosiu, bet šitas ruduo išties yra be proto gražus. Ir labai puikus, bent jau man. Ir nors jau trečias mėnuo eina, kaip visa mane supanti aplinka po truputį tampa įprastu dalyku, tačiau niekaip nenustoja manęs stebint, bene kasdien kažkas naujo, aš vis dar pratinuos prie universiteto (na, bent jau bandau save taip guost ne pačiais geriausiais įvertinimais), ta daugybė naujų veidų ir naujų vietų prisijaukinimas. Ir čia pirmas įrašas iš naujo mano kambario, nors likau savaitgaliui viena, kuo senajam kambary būčiau pasidžiaugus, šįkart net gi truputį liūdna, nes mano mergaitės labai šaunios ir reik tikėtis, kad neįkyrėsim viena kitai ir smagiai sugyvensim ir toliau taip.

Kai pagalvoju apie pirmas rugsėjo dienas… kaip man čia buvo liūdna, visi ir viskas nepatiko, daugybė kartų savęs klausiau ką darau, ko bėgau iš to jaukaus ir savo miesto ir kad man galbūt reikėjo pasiimt grap year, kad pagaliau susitūpėčiau. Bet net mėnesio nereikėjo, kad pirmas susidarytas įspūdis kardinaliai pasikeistų. Dabar jaučiuosi it žuvis vandenyje, niekur kitur nenorėčiau būt, o visa ta daugybė naujų dalykų mane tiek pozityvumo prikrauna, kad net miegojus per mažą man valandų skaičių ir penktadienio rytą atsikėlus plyštančia galva pagaliau viskas atrodė taip kaip turi būt. Viskas darosi po truputį jaukiau, veidai savesni, nereikia dangstytis jokiomis kaukėmis (gimnazijoje tai man buvo pats didžiausias peilis, kad visad tekdavo būt įsitempus, it stebimai nuolatos), daugybė naujų potyrių (nepilkit degtinės į kaljaną…). Nors po kolio, kuris būna kur kas lengvesnis nei tikiesi, keikiesi, jog nunešei pustuštį atsakymų lapą ir naiviai tikiesi, jog pavyks susitart dėl perrašymo, nes ėjimas pasiskolint konspektų baigiasi skudurų matavimusi ir durniaus lošimu iki vėlaus vakaro, bet viso to dabar nenorėtum į nieką keist ir jautiesi laimingas.